Kaip maža kepykla Užupyje tapo miesto kavos širdimi.
Rytas prasideda ne nuo aliarmo, o nuo kvapo. Šviežiai skrudintos pupelės pasklinda po visą kvartalą dar prieš atsidarant durims, ir tai yra pirmas ženklas, kad diena bus gera. Kaimynai jau žino: jei pakvipo, vadinasi, jau septynios.
Kiekviena partija skrudinama rankomis, mažais kiekiais. Ne dėl mados - dėl skonio, kurio didelės kepyklos pasiekti negali. Čia svarbu ne greitis, o kantrybė: viena partija reikalauja pilno dėmesio nuo pradžios iki galo.
Skrudintojas klausosi pupelių. Pirmasis trakštelėjimas reiškia vieną skrudinimo laipsnį, antrasis - jau kitą. Tarp jų - vos kelios sekundės, per kurias nusprendžiama, ar kava bus šviesi ir vaisinga, ar tamsi ir soti.
Temperatūra, laikas ir oro drėgmė keičiasi kasdien, todėl vienodo recepto nėra. Yra tik patirtis ir užrašų knygelė, į kurią surašoma kiekviena partija - kad kitą kartą būtų dar tiksliau.
„Mes neparduodame kavos. Parduodame penkiolika minučių, kai niekur nereikia skubėti.”
Svečiai grįžta ne tik dėl kavos. Grįžta dėl to, kad čia juos pažįsta vardu, ir kad kiekvienas puodelis atrodo kaip mažas ritualas, ne skubotas gurkšnis pakeliui į darbą.
Prie baro visada yra vienas laisvas kėdė ir vienas pokalbis. Kartais apie kavą, dažniau - apie viską kitą. Būtent tai maža kepykla ir siūlo: vietą, kuri priklauso kvartalui, ne tinklui.
Sezonai keičiasi, keičiasi ir pupelės - vasarą lengvesnės, žiemą sodresnės. Nuolatiniai lankytojai to laukia kaip meniu pasikeitimo mėgstamame restorane.
O naujiems visada pasiūloma pradėti nuo paprasto juodo puodelio. Be cukraus, be pieno - tik tam, kad pajustum, kokia iš tikrųjų yra gera kava.
Diena baigiasi taip pat, kaip prasidėjo - kvapu. Paskutinė partija atvėsta, durys užsidaro, o rytoj viskas prasidės iš naujo. Nuo pupelės. Iki puodelio.